Daug matematikos ir truputis prisiminimu :)
May 11, 2008Uzvakar buvo penktadienis… ir vakar buvo penktadienis… kazkokia nesamone, pasakytu musu anglu destytoja (kuri visad keistai reaguoja i dienu atidirbimus) 
bet buvo tikrai gana keista, nes per tas dvi dienas turejau kruva matematiku (keturias). ziauru truputi, atsizvelgiant i tai, kaip mes ju nelaukiam. penktadieni per viena is ju dar buvo kontrolinis. Tokio topinio kontrolinio dar nebuvau gyvenime rasius. Buvo pilnutele auditorija (visos musu 6 grupes) ir buvo totalus nusirasinejimas, visi diskutavo, mainesi lapeliais su uzduotimis, arba tiesiog demonstratyviai persesdavo prie zmogaus turincio ta pat grupe, o destytojas tik ziurejo (vargso eriuko akim :d ) i mus ir tylejo, nium tik pabaigoje, kai visiskas turgus tapo liepe nesisneket, bet niekas i tai nesureagavo. Taip ir nesupratom, koks tokio kontro tikslas buvo… gal tinkamiausias paaiskinimas butu, kad jis tiesiog tingi knistis su skolininkais. Vat tokie bardakai buna, kai ateina svieziai iskepti destytojeliai. 
O vakar dali dienos buvo lyg dejavu, nes kaip ir penktadieni buvo velgi matkes ir kaip penktadieni, tokiu pat metu per pratybas pradejo lyti, o joms besibaigiant, zinoma, nustojo. Tik jau vakaras buvo kitoks: penktadieni visa vakara pramontavau, o vakar palaikem savo tradicijas ir ejom ziureti ralio prie siemens arenos. Teko pamatyti ne tik daug masiniuku, bet ir daug pazistamu. Ir spekita ka man buvo netikeciausia pamatyti? O gi musu buvusi informatikios mokytoja Siguti Ta proga iki db vis prisimenu ka is 12-kl laiku, saunus laikai buvo. Reiks i mokykla butinai kada uzsukti su Sigute, aplankyti visu jegovu mokytoju, kuriuos atsiminsim dar ilgai 
Vat pasigirsiu! ;P Šį smestrą užskudavau beveik kiekvieną pirmadienį, o praeitą semestrą beveik kiekvieną ketvirtadienį į mokyklą…
shame on me, nes nuo isleistuviu ten dar nebuvau :} am, o kokiais tikslais uzsukdavai?
Ne, man tikrai plyš širdis į milijonus gabalėlių…
todėl mano nosį pasiekdavo tik gaivus pavasario vėjelis arba speiguoti žiemos gūsiai (vaikinai tikrai nesugeba užkamšyt langų). Taigi, mes nebuvom tikra klasė. Buvom klasės grupelė, beabejo, pati originaliausia ir „hmz…“ visai mažvaikiška. Na, bet tiek tos, apie save ir „šutvę“, kurią pagrinde sudarė: oposumės sesytės, oposumas broliukas (istorija byloja, esą mus tėvai palikę, prie mokyklos durų, „tapkutėse“, būtent ten oposumai „dulkinasi“), įsūnis ir kaimynas. Ech, o mano užnugaris visados būdavo „žiuželis“ dar kitaip vadinta „draugė nuo šliauštinukų laikų“: „Oh my god“ kiek paslapčių… Visa kita likusioji klasės dalis man atlikdavo tik vaizdinę funkciją su abejingumo, pykčio, nenuoširdumo ar naivaus plepėjimo, šelmiškumo ir paprasto žmogiškumo spalvomis. Nepaisant to, buvau laiminga. Sesyt, juk buvom laimingos: bėgdamos iš etikos valgyt ledų ar slėpdamos savo „vagiamus“ daiktus, ar per fizikos pamokas demonstratyviai neužsičiaupdamos ir pasakyk, iš kur atsirado mūsų atestatuose teigiamas fizikos įvertinimas? Buvom laimingos per lietuvių interpretacijas, o anglų ar „matkės“ kontrolinukai net priversdavo apsiverkti, negana to, švytėdavom per kūno kultūrą. Įdomu, kodėl niekad nesinaudodavom pasiteisinimu, kad mums, šokių trenerės žodžiais tariant, “raudonosios kinų dienos“, kaip kai kurios tai darydavo nuolatos? Po velniais, mes ir dabar laimingos mat vis dar verpiam šilkiniais siūlais savo draugystę (šią minutę pasigirsta: „How sweet“ ir apsikabinam“). Veikiausiai reiktų prabilti apie mokytojus? Pagalvokim, ką prisimenu: Dani, pasak jos, mes jau po pirmų pažinties savaičių elgėmės lyg iš kalėjimo paleistos – kryžkelėse negalėjom išsiskirti, juk reikėjo nupasakot nebendrautus septyniolika metų, deja, va Morkos man niekaip nepavyko perprasti, o štai ir Sigutis (jis pažadėjo laukt manęs mokykloj kaip kolegės, gerai, kad aš nepasižadėjau grįžti, bet vis tiek buvau višta, kai nesutikau pagydoma jo nupirktu „Theraflu“ ir namo pasiūlytais atnešti apelsinais). Metas nutylėjimui… Vadinasi, sprendžiant iš nuotraukos, išleistuvėse mes tikrai dalyvavom. Galvojau, sapnavau. Kaip ir visa tai, ką spėjau čia aprašyt. Beveik nieko. Tik menkas menkas dvyliktos klasės nuotrupas, paskutines dienas prieš paskutinį skambutį. Eisim?
„Jos iš zoologinės klasės!“, – tokie buvo žodžiai, ištarti nebepamenu kieno simpatijos, bet išties nustatant mūsų klasės geografinę padėtį, reikšminga paminėti, jog ji plytėjo tarp biologijos ir chemijos kabinetų. Gal todėl aš taip alpstu dėl šių mokslų, o gal todėl buvome kažkokie kitokie, na, žinoma, ne iš gyvulėlių ir augalėlių sukryžminti hibridai, bet kitokie - IVR2. Dažniausiai mus vadindavo „besimokančiais šaldytuve“, net ir „girta šlepetė“ rastų kelią ten, į šiaurę: įėjus mokyklon užkopi laiptais, pasuki į kairę, dar kartą į kairę ir tada „zūlini“ linoleumą nosies tiesumu. „Atsargiai - durys atsidaro į išorę!“. Dažniausiai su smagiu trenksmu išlekia Indrutė ar Romukas (jei labai pasiseka, iššauna Genienė, tik prašau, neklauskit, kas ji – nenupasakojama asmenybė), būtinai apšaukdami pasimaišiusį po kojomis… Vis dėlto 99 procentai įėjusiųjų suraukia nosį: na, asmeniškai aš, sėdėjau nuostabiausioj vietoj: antrame suole prie lango, („uch“, kiek kovojau dėl to suolo gabalėlio ir kaip aš jį mylėjau: ant jo, jame, po juo, šalia jo buvo visko…
Mano milijoniniai širdies gabalėliai, be tavo pagalbos nebus surinkti. Maža to, atleisk man, mes esam vertos romano puslapių, mūsų nuotykiai taip pat, bet aš dar nesugebėjau parašyt tos istorijos, pameni, su veiksmo vieta Norvegijoje? Tiesa, jau progresuoju - apsisprendžiau dėl pabaigos, tad šią vasarą, regis, nupiešiu visų veikėjų paveikslus…
padesiu surinkti tavo sirdies gabelelius :)* eisiu su tavim penktadieni butinai, mes ten turim buti, turim suzibeti ir vel visiem isirezti i atminti
Mmm…tiksliai pastebėjai - „visiems įsirėžti į atmintį“ - mūsų, matyt, gyvenimo pagrindinis uždavinys (dance, dance, baby…))
Ir štai prabilo rimtoji Sigita, o prabilo norėdama pasakyt: puiku, kad atgaivinai šį puslapėlį. Aš tau spėsiu atsibost jame besilankydama
oj, mielai mielai lankykis, sesyt
zn, viena is jo atgaivinimo priezasciu ir buvo noras pasidziaugti su platesne auditorija visokiais mielais dalikeliais, noras pasidalinti ivairiomis mintimis, kurios spurda, noredamos issiverzti i laisve
Ok, perskaičius tą “trumputį” komentarą, mano pirmoji mintis buvo: jei aš taip sugebėčiau kada nors rašyti, prisiekiu, miegosiu debesų pataluose, po niekad nepasislepiančiu, žvaigždėtu dangumi. (Kaip mūsų dėstytojas R.Kašuba prieš porą dienų yra man asmeniškai sakęs: “Kiekvienas žmogus gali sueiliuoti dvi eilutes ir niekas neatskirs, ar tai yra tikro poeto darbas. Bet sueiliuti aštuonias eilutes jau yra menas”. Negaliu prieštarauti tokiems žodžiams ir šitie žodžiai, mano nuomone, labai tiktų apibūdinti tam tekstukui.)
Bet tas saldus sapnas verčia kažkuo tikėti.
Antroji mintis: po velniais, visa tai yra tiesa. Tik į likusią klasės dalį žiūriu tolerantiškiau (kaip gi nepamiršus suolo drauges, kuri pamokų metu nuolat išmasažuodavo mano raumenis - labai gerai būdavo prieš treneruotes). Ir dar, aš nebepamenu, kokią rolę užimu šitam pasakojime. Visa tai man liko kaip sapnas. Verčiau naują puslapį ir stengiaus vėl viską lipdyti iš naujo. Gaunasi visa tai sunkiau be tokio (atleiskit) “huge support’o”, koks buvo kadaise mokykloje, bet nemanau, kad prasčiau. Tai ratio-world - tai mano pasaulis (ir gitarai laiko daugiau atsirado).
hmm… buvo momentu, kai mokykloje buvo mieliau nei namie
o Sigute tikrai sugeba viska fantastiskai aprasyti 
Čia niekis, komentaras tikras malonumas… O tikrasis rašymas sužėri kitoje alyvinio žiedo pusėje… Aš tobulėju, tik jūsų dėka…
Žygimantai, minėjai, kad nebepameni, kokią rolę užimi anam pasakojime. Pabūsiu įžūloka ir priminsiu - jokios nesvarbios! Nes tu, tikrąja tų žodžių prasme, pagrobei ir išsikovojai prizinę vietą ten, kur cheminės reakcijos suputoja visa vaivorykštės gama ir gimsta elegantiškiausi jausmai.
Tiesa tiesiai į akis. Niam! Tokio “sasiedo” kaip aš nelinkėčiau niekam. Vat tokius kaimynus, kokius aš turiu, pavydėt turėtų kiekvienas. Groji sau, kad visas kaimas girdėtų, ir… nieko! Ir kodėl niekas neįvertina mano grojimo ir neatneša pyrago (ar šiaip neiškviečia “žaliųjų” pasiuntinukų)… ;(
O dabar… Šlaikstaus gatvėmis kaip juodas katinas - gyva nelaimė… 
Jei turėčiau tokį kaimyną kaip aš, prisiekiu, pakarčiau, kad kitiem gyvenimų netrikdytų…
Beje, Žygimanto pabrėžimas apie Kašubos išmintį tikrai ne iš piršto laužtas. Geras tas dėstytojas - Kašuba. Šiandien teko su juo pasikalbėti, visai dienai gerai nuteikė
Bizunai, (blem koks keistas slapyvardis, net nejauku kreiptis…
norėjau paklaust, kur tu anksčiau buvai? 
Kodėl Žygimanto neišmokei langų kamšyt, kiek aš būčiau vaistams sutaupius.
P.S. Ir kodėl visi pažymi tą mano komentaro „trumpumą“? Nematėt dar jūs mano blog’o… Sesės galėtų rašyt ir kalbėt ištisas paras… Hug’as jai.
Nors dar prisimenant klasės laikus ir neužkamšytus langus, tai Žygimanto kaltint negalima: per daug jis meno žuvėdra yra, kad langus kamšytų, o ir šiaip, kam čia meluot: paskutinius metus kai sėdėjau už jo, niekad nebuvo šalta - pasiskolindavau jo auros spindulius.
Na Žygio iki tol (šių mokslo metų) nepažinojau, tai ir parodyt nieko negalėjau. Na bet nieko, vieną kartą susirgus susidaro imunitetas, tikriausiai. O slapyvardis mano jau senai, visi pripranta prie jo, ir gan lengvas vėliau pasirodo, kreipiasi tai dažniausiai bizun
O dėl vaistų dar, tai jei būtum sutaupius, neišleistum kitkam ? 
Man šalta nebuvo, visą žiemą su marškinukais pravaikščiojau…
O, Sigut, kaip mes galim matyt tavo blog’ą, kad tu jį užslėpusi laikai?
Tai žinoma, kad išleisčiau. Tik tame ir yra esminis skirtumas - išleisčiau kitkam! Tam, ko geistų širdis. Va būčiau pasitaupius ir, pavyzdžiui, tave, bizun, ledais pavaišinus… O dabar - nėr ledų, tokį karštą, UEFA EURO2008 vakarą.
mmm, ledai, gaila pats dabar sirguliuoju, tai tenka vėsintis kiek kitokiais būdais. Bet šie vakarai ne man, ne todėl, kad nežiūriu UEFA, bet vat dėl tam tikrų trikdžių iš univero pusės :/ Futbolą jau verčiau aš pažaisiu, negu pažiūrėsiu
Sirguliuoju ir aš ir net gerokai, bet šįvakar jau sušlamščiau 2 porcijas ledų.
Man priešingai: ketvirtadienį, penktadienį ir net šiandien teko laikyt egzaminus, todėl tikra palaima, kad mano meilė, Portugalijos rinktinė, lošia… Žaist ir labai smagu, aš kaip užaugusi su broliu, tai ne tik kamuolį paspardau, bet ir pamėtau į krepšį (nors man „fulė“ neprilygsta „kašiui“.) O kaip manai, bizun, jei vieną kamuolį per aikštę vaikytųs ne 22 vaikinai, o merginos šlapiais marškinėliais, gal tada žiūrėtum? 
> tikra palaima, kad mano meilė, Portugalijos rinktinė, lošia…
Mmm, Portugalija…!
> o merginos šlapiais marškinėliais, gal tada žiūrėtum?
Aš tai jau tada teisėjaučiau…
Na tuomet ir bilietuko nusipirkt nepagailėčiau
Na, bet panašų reginį matęs 
O tiksliau dalyvavau, 10 merginų vs 6 vaikinai 
Aš už vartininką buvau, gaila tik ne šlapiais marškinėliai 
blyn … nepabaigiau
gaila, kad MERGINOS buvo ne šlapiais marškinėliais. Vat.
Žygimantai, o gal aš savo blog’ą slepiu tik nuo tavęs..?
Gal net tavo draugas, bizunas, jau jį matė…
Užsižiūrėjęs į vienos klaidas, nepastebėsi jau kitų…ir kils chaosas… 
Dėl teisėjavimo šlapių mergaitiškų marškinėlių futbole, tai tavęs ten neįsivaizduoju: juk nesugebėtum apsispręst, paskui kurią merginą bėgt.
Tai jei tavo blogas toks populiarus, kodėl aš jo dar neskaitau?
Chasos tarp merginų šlapiais marškinėliais… Mm.. Fantastika…
Apie populiarumą aš nė neužsiminiau, tik konstatavau faktą, kad yra žmonių, kurie jį skaito ir sėkmingai komentuoja.
O ir šiaip, kam ten tau kišti nosį? Žinai, aš tiesiog bijau, cituoju tavo paties mintį: „Turiu neigiamą savybę. Atrasdamas grožį ir tobulybę, bijau ją sugriauti. Todėl stebiu ją (grožį ir tobulybę) iš šono, bet nedrįstu paliesti. Ir dar… Pabandžiau prisiliesti prie savosios tobulybės ir jaučiu, kaip ji pradėjo vysti kaip nuskinta žibutė. Ir kodėl plaštakės taip neilgai gyvena? Kodėl jos neleidžia pasigrožėti jomis dar minutėlę? Kodėl mano grublėtos rankos negeba pasidžiaugti tobulybės formomis? Kodėl prilietus plaštakės sparnus, jie paprasčiausiai subyra? Kodėl aš nemoku išlaikyti ir pakylėti grožio?“
Taip pat ne laikas ir ne vieta čia, šiam žaviam sesytės blog’e.
(hug)
DĖMESIO - aš nepritaikau viso to sau, nevaidinu tobulybės ar grožio idealo, net tavo minčių tikrai nesisavinu, tai nėra esmė, tiesiog aš žinau, ko galiu sulaukti iš tavęs, žinau ir bijau, turbūt per daug svarbi man tavo nuomonė. Blog’as dalis manęs, matyt, pati tyriausia, nes be rašymo, šokio ir savo charizmatiško bendravimo nieko neturiu. Bijau, kad manęs taip ir nesugebėjai pažinti: „Tavo sieloje atradau kažką, kas man nepatiko ar buvo priešinga manajai.“ Mūsų bendravime buvo labai daug gražių akimirkų, bet per savo pačios kaltę, niekaip negaliu pamiršti ir kelių nesusipratimų… Ir juolab tas, atotrūkis prasidėjus naujiems mokslo metams, man buvo toks sunkus: laikiau tave draugu ir šito tiesiog nesitikėjau. Tačiau per tiek laiko sugebėjau suprasti: kiekvienas gyvenam savo gyvenimą toliau. Tu išėjai pats. Palikdamas savas mintis. Kartą paklausei, kokia mano paslaptis, ar ją kada atskleisiu? Visada stengiaus tau rodyt išskirtinius paprasto draugiškumo spindulius, bet taip, kad neatsigertum iš paslapties šaltinio. Nejauku būtų leist skaityt savo blog’ą, nes ten gali atrasti dalelę savęs, kurią bandžiau išsaugot. Bandžiau išsaugot mūsų sudužusio grožio šukes. Nesusipjaustykim jomis…
Pasakyt galėčiau daug daugiau, bet nematau prasmės, tikrai nenoriu sudrumst tokių šiltų dienų ir tau. Galbūt jau per daug išliejau, nors esu tokia stipri..
P.S. Jei tau pasirodė, kad pykstu ar panašiai, kaip aną kartą, kai susitikom netikėtai per FIDI, tai gali būt visiškai ramus, nėra jokių antipatiškų jausmų. Už daug ką galiu tau tik dėkot ir niekad tavęs nepamiršt…
Na tavo blogo, Sigut, tai nežinau, matyt nėra nuorodos į ją ? Bet pastebėjau, kad tikrai netrumpi komentarai iš tavo pusės
Nieko prieš neturiu, bet kai man su lietuvių nėra per geriausi reikalai, tai …
O sužiūrėti merginas tikrai suspėčiau, vat, galvoju ar tada dar stovėčiau vartuose
Na, dėl blog’o tai aš čia tik šiaip, pavyzdį mečiau… Žinau, kad nesi jo matęs.
Aš pati studijuoju VU filologijos fakultete: lietuvių-baltų kalbas… Todėl ilgas liežuvis ir rašymas mano specialybiniai dalykai. 
Matai, su tais komentarais jau taip gaunas, tad prašom nekreipt dėmesio į mano santykiu su Žygimantu ar Gediminu, regis, tu ir jo draugas esi…
Vakar pralaimėjau lažybas sirgdama už italų rinktinę. Kodėl niekas nemyli italų? ;(
Gal todėl, kad užteks jiem ir vieną kart laimėt čempionatą ? aš tik kursiokas šių dviejų ponų
Ir kas per nesamonė, vis daugiau iš jūsų klasės pradedu pažinti 
jau gal pusė klasės … t.y. bent jau girdėjęs 
tai mano name gyvena, tai grupiokas, tai kursiokas, šek kad tu nori 
Tai iš draugų draugų, čia vat dar ir per blogą …what a coincidence 
O kaip įdomiai… Sekasi tau
Mes šiaip labai faini esam… 
O kas ten tavo name gyvena? Čia tu matyt Fabijoniškėse gyveni? Ką dar pažįsti? 
Jei tas pats esi žmogutis, tai daug aš žinau apie tave, pasirodo… 
Jo name Mindė ir Anžė gyven. Nieks italų nemėgsta… hmm.. Tu tik pasižiūrėk į jų vartininką ir iškart surpasi. O Christiano… Net aš jį myliu! Jis toks atsidavęs!
Aaaaaaaaa…Ooooooooo…tai tikrai jau, kad… (reakcija, dėl senų klaisokų…
Mgm, tai jau tikrai kad tame name
ir tame dar rajone. A fig znajet, dėl tų italų, man visvien patiko varžybos.